Už Vilniaus

• 27-erių Ignas pusmetį vadovauja Prienų laikraščiui: būna mėnesių, kai sau algos neišsimoku

  „Jeigu būtų kažkas prieš 15 metų pasakęs, kad būsiu regioninės žiniasklaidos priemonės redaktorius, būčiau pradėjęs juoktis ir būčiau sakęs, koks beprotis galėtų pasiryžti tokiai avantiūrai“, – juokiasi 27-erių Ignas Novogreckas, jau pusmetį vadovaujantis Prienų rajono ir Birštono laikraščiui „Naujasis Gėlupis“.„Nemeluosiu, būna mėnesių, kai neišsimoku sau algos taip, kaip kitiems darbuotojams. Bet tų pinigų bus“, – pasakoja.Laikraštyje, kuriam vadovauja, Ignas daro viską – rašo tekstus, fotografuoja, maketuoja. Taip pat filmuoja, montuoja, rūpinasi interneto portalu, socialiniais tinklais.„Laisvo laiko nedaug. Pavyko su draugais išvažiuoti į gamtą. Tai čia buvo vienintelės 2 dienos, kai aš atsitraukiau nuo laikraščio reikalų. Bet paskui likusią savaitę net žagsėjau, kiek buvo daug prisikaupę darbų. Ir močiutė skambino, klausė, kur anūkas“, – aiškina Ignas.Nors Ignui 27-eri, jis atrodo labai jaunai. Vaikinas sako nuolat sulaukiantis pastabų, kad „jiems čia kažkoks piemuo nevadovaus“.„Iš pradžių ėmiau į širdį, kad atrodau jaunai, kad žmonės nepasitiki manimi, bet aš leidžiu darbams kalbėti už save. Parduotuvėje dokumento reikalauja visada – iš 10 kartų 9 tikrai paprašo“, – juokiasi.Ved. Edvardas Kubilius

  --------  

  43:38

  --------

  43:38
• Viskuo patenkinti Ona ir Vytautas: „Žmonės labai faini, politikams patartume mažiau pjautis“

  „Paprasti žmonės visi labai faini. Na, o politikams patarčiau mažiau pjautis. Vienas kitą ėda be jokio reikalo. Geriau tegul rūpinasi Lietuva“, – sako Ona ir Vytautas Stankauskai, senjorai, žiemas leidžiantys Druskininkuose, o vasaras – gimtojoje Vytauto sodyboje Milioniškėse, Varėnos rajone.Onos ir Vytauto gyvenimas lengvas nebuvo – abu sunkiai daug metų dirbo, abiem teko įveikti vėžį.„Neverkšlenti, nedejuoti, nesiskųsti ir būti optimistu. Kai žmoną operavo, jos palatoje mačiau moteris. Jas tiesiog psichiškai paveikdavo ir joms būdavo negerai. Jei susitvarkai su nervais, susitvarkysi ir su liga“, – aiškina Ona ir Vytautas.Stankauskai turi du sūnus, du anūkus. Ir abu rėžia tiesiai šviesiai – labiausiai yra dėkingi 20-mečiui anūkui Vakariui, kuris, nors ir gyvena Druskininkuose, o mokosi Kaune, padeda sodybą prižiūrėti. Dėl to jie čia taip gražiai ir gali vasaras leisti.„Daugiausia jis ir apdirba mums – ir šienauja, ir sutvarko visur, kur byra, griūva. Jis čia nuo mažo. Leidome daryti, ką jis nori. Buvo padaręs iš lentgalių žigulį, sumeistravo“, – anūku džiaugiasi senjorai.Anūkas Vakaris šioje šeimos sodyboje ant Merkio kranto prieš 5-erius metus įkūrė „Muziejuką“, kurį galima rasti ir Google žemėlapyje.„Anūkas mūsų surengė Jonines, pamuzikuoja. Atgijo kaimas“, – džiaugiasi 79-erių Ona ir 77-erių Vytautas Stankauskai.Ved. Edvardas Kubilius

  --------  

  30:21

  --------

  30:21
• Garsiajame Aštuonračio muziejuje Nemakščiuose jau 9 tūkst. eksponatų: esam, žinot, papušę

  „Mes esam, žinot, tokie papušę. Čia yra ligos stadija jau kokia trečia pas mane. Nieko nepadarysi“, – juokiasi Leonas Tamulevičius, maždaug prieš 20 metų Nemakščiuose, Raseinių rajone, visai prie pat automagistralės Vilnius-Klaipėda, įkūręs Aštuonračio muziejų.Neseniai Leonas kelis šimtus žmonių pakvietė į šventę, kurioje visuomenei pristatė naują pastatą, nes muziejus – plečiasi. Ir turi plėstis, kadangi per savo gyvenimą Leonas jau sukaupė daugiau kaip 9 tūkst. eksponatų.Šio muziejaus ašis – Leono sukonstruota aštuonratė transporto priemonė pagal Lietuvos bajoro Pšemislovo Neveravičiaus brėžinius. Šis žmogus prieš daugiau kaip šimtą metų nubraižė aštuonratį savaeigį vežimą ir tuo metu tai buvo praktiškai pasaulinio lygio naujiena.Laidoje – šventės Aštuonračio muziejuje akimirkos bei, žinoma, pats Leonas Tamulevičius, kurio darbštumu, aistra ir energija žavisi kiekvienas, kuris tik jį sutinka.Ved. Edvardas Kubilius

  --------  

  25:51

  --------

  25:51
• Linkuvos jaunimo muzikos grupei vadovaujantis Gajus: miesteliuose jie labai nedrąsūs

  „Aš nuo pampersų kultūros namuose laksčiau, mačiau, vaidinau, chebros pilna būdavo. Visas mano gyvenimas tiktai kultūroje“, – sako 25-erių Gajus Garalevičius, kultūros darbuotojas, dirbantis su Linkuvos jaunimu. Dar konkrečiau – vadovauja vietos jaunuolių muzikos grupei.„Pilna tų vaikų. Aišku, jie yra labai nedrąsus. Reikia eiti, sakyti, ei, chebryte, galit grot būgnais, galit bosine, elektrine, akustine gitara. Vokalo galiu mokyt. Ir faktas – jie neprieis prie manęs, nepasakys, kad aš noriu. Ten per 3 kartus reikia parašyti jiems asmeniškai“, – darbo su nedidelio miestelio jaunimu peripetijas aiškina Gajus.Šiaip Gajus gyvena ne Pakruojo rajone, kur dirba su Linkuvos jaunimu, o Pasvalio rajone, Vaškuose, kur prieš 9-erius metus su tėčio pagalba vietos kultūros namuose subūrė iki šiol dainas kuriančią ir visur koncertuojančią grupę „Marabu“.„Buvo du mano geriausi draugai – Jonas ir Tadas. Sakau, davai, chebryte, varom į kultūrkę, pamokinsiu jus biškį gitara, Tadą – bosu. Jie taip, kaip ir aš, nieko nemokėjo, mokėjo 6 pagrindinius akordus pagroti. Žiūrėjome „YouTube“, po biškį mokinomės“, – pasakoja Gajus.Ved. Edvardas Kubilius

  --------  

  27:44

  --------

  27:44
• 72-ejų Algirdas Telšių laikraščiui vadovauja 37 metus: tai yra savotiška gyvenimo prasmė

  „Man daug smagiau rašyti negu šiaip bimbinėti. Tai yra savotiška gyvenimo prasmė. Man nėra dejonių, kad ai, tai čia mes amželį kaip ir nugyvenome, kiek čia mums beliko… Aš atvirkščiai – kojos neša gerai, galva dirba gerai. Kodėl turėčiau save naikinti palengva?“ – sako 72-ejų Steponas Algirdas Dačkevičius, redaktorius, pusę savo gyvenimo vadovaujantis Telšių laikraščiui „Kalvotoji Žemaitija“.Tai vienas seniausių Lietuvos laikraščių, kuris kitąmet švęs 85-erių metų jubiliejų.„Nėra laikraščio numerio, kuriame nebūtų bent vieno kritinio teksto. Tai būtų neįmanoma, jei pas mus nesidarbuotų redaktoriaus pavaduotojas Alvydas Ivoncius. Jis yra teisingas žmogus, kai kam tikrai bjaurus. Jis ir veža“, – juokiasi redaktorius.Šio, kaip ir daugelio kitų, laikraščių, aukso amžiaus – pati nepriklausomybės pradžia, kai tiražai buvo didžiuliai, nes po sovietų okupacijos Lietuvos žmonės buvo ištroškę laisvo žodžio. Šiandien padėtis kiek kitokia – laikraščiai vos išsilaiko, nors ištikimų skaitytojų vis dar yra.„Vieno mūsų skaitytojo susilpnėjo labai akys, o laikraštį nori skaityti. Tai jis vis tiek prenumeravo ir mokėjo po eurą savo anūkei, kad ji jam laikraštį skaitytų. Tai rodo, kaip žmogui svarbu yra laikraštis“, – pasakoja Steponas Algirdas Dačkevičius.Ved. Edvardas Kubilius

  --------  

  41:17

  --------

  41:17

More Society & Culture podcasts

Trending Society & Culture podcasts

About Už Vilniaus

Už Vilniaus: Podcasts in Family